Nepelnytai pamirštas sijonas. Turiu jį jau seniai, dar iš tų laikų, kai čiupdavau tą daiktą, kuris būdavo labiausiai keistas ir išskirtinis. Dažniausiai ir ryškiausių spalvų. Nelabai aš mėgstu raudoną spalvą, neturiu net tokios kategorijos tinklaraštyje. (Beje, jūs jomis kadanors naudojatės?)  
Čia sijonas koncertuoja: 

Oras kaip visada pas mus pilkai mėlynas. O tokia apranga buvo šio rudens mano uniforma. Siauros kelnės + padidintas megztinis + paltas + šis rankinukas. Šiandien jau beveik sakau visogero rudens aprangai, nes kažkaip nujaučia mano širdis, kad tuoj prisnigs ir su aukštakulniais tikrai nebepalakstysi :) 

Na ką gi. Žinau, kas man pasidarė, kad nebenoriu "rašyti" šio tinklaraščio. Yra keletas priežasčių: 1. Nesusikalbėjimas su savo kūnu. Metų pradžioje ėmusi sportuoti, sveikai maitintis ir taip toliau, pradėjau daug griežčiau save vertinti ir dabar man niekas nebetinka ir nebepatinka. Nebesinori puoštis ir rodytis. Tiek to sveiko gyvenimo būdo, pasidariau nelaiminga :D 
2. Drabužiuose pradėjo patikti tik labai siauras ratas dalykų. Renku juos čia: http://pinterest.com/agvintagepinned/outfits-that-inspire/. Taip beveik niekada neapsirengiu, todėl atrodo, kad nėr ką čia žmonėms rodyt :) Tai vat taip va ir mirinėja blog'as. Kažkokios kliūtys vidinės. Atsiprašau. :) Ar atgaivinsiu, nežinau, nepažadu, nenoriu savęs taip riboti pažadais. O kol kas šiandieninis pilkas biški rock'n'roll derinukas. 
Sakykite, kas jus motyvuoja/demotyvuoja rašant blog'us? 

Prasirgau namie. Veidas išbalo, akys nukaro, bet man vistiek gražu kažkaip. Įdomu stebėt save, kaip keitiesi. Fiksuoju. 
Sako, per mažai rašom teksto, per mažai asmenybė atsiskleidžia. Nėra "internetinio šarmo". Aš kalbu nuotaikomis ir lūpų kampučių geografija. 

O sekančią dieną norisi kažko grubaus ir laisvo, lyg šarvų nuo išorinio pasaulio. Šiandien aš nepasiruošęs atlaikyti visų atakų išdidžiai, todėl ginuosi iš anksto. :) 

Man patinka lėtai augti. Turiu krūvą reikalų iki kol tapsiu tikra moterimi (kad ir kas tai bebūtų). Vienas iš tokių reikalų - išmokt vaikščioti su aukštakulniais. Noriu šį rudenį įvaldyt šią superpower, todėl iškeliavau į senamiestį (!) su super smailais kulniukais. Žinote, jausmas lyg ledo arenoje, kai po 5kių minučių nuo pačiūžų ima spausti pėdas :D BET AŠ GALIU! 
Prie to pačio pasimėgauju paskutine rudenine saule.. 

Mano plačiosios lininės kelnės. Kažkodėl jos man asocijuojasi su atsipūtusiais viduržemio jūros vyrais, kurie nerūpestingai bet stilingai apsirengia sekmadienio pasivaikščiojimui mieste. Nu žodž. :D Vilkėjau jas čia. Be to išvedžiau savo atnaujintus batukus pasivaiksčioti. 

Toks vat grafiškai tiesių linijų derinukas šiandien. WARNING: stupid poses overload